„Menantys“ sakraliųjų amatų paveldas gilinasi, renka autentiška medžiagą, tausoja, surenka, rekonstruoja, mokina ir išsaugo ateities kartoms unikalius sakralaus paveldo amatus:
Pantokrator (visavaldis, kūrėjas) – suaugęs žmogus, Kristus, su tik jam charakteringais rūbais gali būti vaizduojamas visu ūgiu arba iki pusės, vienas soste arba tam tikroje liturginėje scenoje.
Emmanuel (Viešpats su mumis) – vaikas. Taip pat gali būti vaizduojamas vienas arba liturginėje scenoje.
Šv. Veidas (Veronikos drobė) – vaizduojamas portretas arba atvaizdas drobėje:
„Mandilion“ Kristaus veidas apibrėžtas aureole, be kaklo, esantis ant drobės, kurią kartais laiko angelai; „Ceramio“ – plyta, keramika. Visada yra vaizduojami tik veidas ir aureolė, be drobės.
Šventės arba epizodai iš Evangelijų ar apokrifų.
Trys seniausios rūšys, iš kurių kyla visos kitos Dievo Motinos ikonos.
Vaizduojama stovinti, visa figūra arba iki pusės.
Švento Rašto ar apokrifų scenos: degantis krūmas, Trejybė, šventės. Teologijos: pav. „Kristus – dieviškoji išmintis“ – ne šventoji Sofija, o būtent šventoji išmintis; „Marija – degantis krūmas“.
Liturgijos: pav.: „Credo“, „Akatistos“. Tradicijos: „Kryžiaus išaukštinimas“, „Ortodoksijos diena sekmadienis“.
Vargondirbystė – nuostabus amatas. Ar žinote, kad vargonų derinimas turi vykti kas pusę metų, o rimtas, kone kapitalinis vargonų registrų tvarkymas kas 5-10 metų? Nuo ko prasideda vargonų architektūra? Pirmiausia, reikia nueiti į bažnyčią, kur statomi vargonai, kurioje reikia nuspręsti kokio dydžio vargonai stovės. Taigi, vargondirbys akustikų pagalba susidaro bendrą ir išsamų vargonų skambėjimo garsą. Įprastai talkina inžinieriai, kurie nustato fizinius garso parametrus ir gaudesį. Taigi, vargondirbys akustikų pagalba susidaro bendrą ir išsamų vargonų skambėjimo garsą. Įprastai talkina inžinieriai, kurie nustato fizinius. fizinius garso parametrus ir gaudesį. Surinkus šiuos duomenis, vargondirbys nustato kiek bus registrų. Vargonų architektai (kartais – skulptoriai) sprendžia kaip atrodys vargonų kaip pastato architektūra (prospektas). Vidinė dalis – atskira simfonija. Vidinę vargonų mechaniką sudaro viskas, kas susiję su oro padavimu iki smulkių dalykų – klavišų, pedalų ir t.t. O dar yra vamzdynas 3 tipų: metalo (vario, švino, aukso), medžio ir liežuvėliniai vargonai.
Vargonai gali būti pilnai mechanizuoti – nuo vamzdžių iki klavišų, o geroms dumplėms reikia labai daug smulkių detalių iš labai geros suspaustos kiaulių odos. Sukūrus ir pagaminus visas sudedamąsias vargonų dalis reikia kiekvieną vamzdelį sumontuoti ant stogo, padaryti (pasiekti), kad lygiai skambėtų (su kiekvienu atskiru vamzdžiu ir visais apjungus). Meistras – tarytum dailininkas, kuris nusprendžia kokio spalvos ryškumo reikia – nustato kaip vargonai skambės, gaudės, aidės.
Aukso siuvinėjimo amatas atkeliavo iš Azijos, kur buvo naudojamas prieš 2000 metų. Šiam aukščiausio lygio amatui naudojami auksu padengti sidabro siūlai. Vienas labiausiai paplitusių aukso siuvinėjimo stilių - Opus Anglicanum buvo išobulintas Anglijoje vėliau, paplitęs kaip tobulybę pasiekę sakralaus meno liturginiai rūbai.
Kodėl rožė – paklausite jūs? Ogi tai – visų gėlių karalienė. Tyloje augančios nuostabios rožės dovanoja žmonėms ne tik kerintį aromatą, maistas iš rožių žiedlapių ir maitina ir ramina kūną protą ir sielą, yra naudojamas vienuolių proto skaistumui ir džiaugsmui sužadinti.
Paklausykime, ką apie rožes kalbėjo šv. Hildegarda Bingenietė (1098 – 1179) – XII a. krikščionių šventoji, abatė, Vokietijos viduramžių mistikė, kompozitorė, poetė, mokslininkė: „Rožes galite naudoti ir gerėtis jomis nuo ryto iki sutemų. Tik pramerkę akis, užsidėkite jas ant vokų, tai subalansuos jūsų temperamentą ir išvalys jūsų jusles. Gerkite rožių vandenį ir maudykitės rožių-pieno voniose. Iš rožių ir šalavijų gaminkite stebuklingus tepalus. Iš rožių ūglių skanaukite salotas ir gardžiuokitės arbatomis. Jos gydo nuo paralyžių, nerimo ir nervų ligų.Rožės prigimtis – tauriai šalta, todėl visur galite įdėti rožių esencijų – tai džiaugsmą nešantis maistas.“
Arfa yra vienas seniausių instrumentų pasaulyje. Pirmosios arfos išsivystė iš medžioklinių lankų. Piešiniuose, išlikusiuose ant kapaviečių sienų dar nuo 3000 metų pr. Kr., galima matyti muzikos instrumentą labai panašų į medžioklinį lanką, tik be kolonos, kuri yra įprasta šiuolaikinėse arfose.
Airių arfa - viduramžiai
Arfos, turinčios rėmą arba tiesią koloną, atsirado Vakarų Europoje 8-10 amžiuje. Kaip rodo išlikę to meto meno dirbiniai, arfos turėdavo dešimt arba vienuolika stygų. Pirmoji arfa, turėjusi tuščiavidurę garso dėžę, sustiprinusią garsą, atsirado jau 14 a. Airijoje. Ši arfa taip pat turėjo išlenktą koloną, stipresnį kaklą bei nuo 30 iki 36 žalvarinių stygų.
Viduramžiais arfos jau turėdavo koloną, kuri padėdavo išlaikyti įtempimą išaugus stygų skaičiui. Pačios stygos buvo pradėtos gaminti iš tvirtesnių medžiagų, tokių kaip varis arba žalvaris.
Fondas įkurtas siekiant daryti taurius darbus, patiriant Žmogiškojo Gyvenimo kuklumą ir didybę per sakralią muziką, humanizmo saviugdą ir kontempliaciją.
Sakralių amatų mokyklą galite paremti pervesdami pinigus į ,,Silentium” fondo sąskaitą:
LT10 7180 3000 0470 0710 Šiaulių bankas
„Silentium“, sielotyros labdaros ir paramos fondas
Įmonės kodas 304254892
Balsių Sodų 2-oji g. 49, LT-08425 Vilnius, tel. +370 646 80038
Vadovė Džeinara Ubartienė, el. paštas tibetomedicina@gmail.com
